Kai istorija tampa atsakomybe 💓

Jau esame dalinęsi Emilijos istorija – istorija, kuri mus giliai ir skaudžiai palietė  Nuo pat pirmųjų žinių supratome: tai ne vienkartinė pagalba. Tai kelias, kuriuo reikia eiti kartu

Emilija, tėvams netekus teisių ją auginti, ilgą laiką keliavo iš vienų globos namų į kitus. Tai atėmė stabilumą, o kartu – ir dalelę vidinės ramybės. Kai ją atsisakė auginti ir globėjai, ji dar labiau užsidarė savyje, praradusi saugumo jausmą, kurio taip labai reikia kiekvienam vaikui

Šiandien Emiliją lydime savo globa kiekvieną savaitę. Esame šalia, stebėdami jos labai reikšmingus žingsnius, palaikydami ir suteikdami tai, ko jai šiuo metu labiausiai reikia – pastovumą, dėmesį ir saugumą.

Didelę reikšmę Emilijos kasdienybei turi psichoterapijos seansai. Po jų ji dažniausiai jaučiasi ramesnė, labiau emociškai subalansuota, lengviau nusiramina ir tampa atviresnė bendravimui. Pastebime, kad ji vis dažniau kalba apie savo jausmus, drąsiau ieško saugaus kontakto ir po truputį ima labiau pasitikėti ją supančiais suaugusiaisiais

Nors terapinis procesas dar tik prasidėjęs ir emociniai svyravimai išlieka, terapija Emilijai suteikia saugią erdvę, kur ji gali būti išgirsta, suprasta ir priimta. Tai padeda mažinti vidinę įtampą ir pamažu stiprinti emocinio saugumo jausmą

Matome, kad nuoseklus palaikymas ir terapija tampa Emilijai atrama, leidžiančia žingsnis po žingsnio judėti emocinio stiprėjimo, vidinės pusiausvyros ir pasitikėjimo pasauliu link.

Nes kartais svarbiausia – ne pažadai, o buvimas šalia.